Pavargau.
Pavargau kautis. Dvi kovos. Viena jų lengvesnė – darbe. Kiekvieną dieną būnant
lyderiu susiduri su iššūkiais. Nuo nemotyvuotų darbuotojų iki klientų nuotaikų
kaitos. Nuo bandymo suspėti viską iki strateginių planų. Nuo buvimo pavyzdžiu
iki nuolatinio tobulėjimo. Nuo bankroto iki augimo.
Antroji kova – asmeninė. Buvimas mylinčiu ir noras būti mylimam. Noras daryti
gera kitam net jei pats paminti savo principus. Noras keistis ir įtikti šalia
esančiam. Noras būti pranašesniu už kitus patinus tam, kad tavęs nepakeistų. Noras
sukurti ir duoti. Atsidavimas ir kito žando atsukimas. Kantrybė ir pakantumas.
Baimė, jog tavo širdį sudaužys.
Ir taip kiekvieną dieną. Pranašesni tie, kurie kaunasi tik vienoje iš šių kovų. Man „nepasisekė“, paskutinius 4 metus koviausi abiejuose. Be pertraukų. Be išeiginių. Be atokvėpio.
Šiandien. Tiesiog pavargau. Stoviu kaip tas rudeninis medis. Lapai nusvirę. Visas gyvenimas ant man pečių. Jaučiu nuovargį. Pasiduodu, nes tiesiog pavargau.
Ar kada nors jautėtės panašiai? Ar kada nors atrodė, kad visas gyvenimas slysta iš po kojų? Prisiminkite, ką darėte tuomet, kai nebebuvo noro judėti tolyn ir nebematėte tikslo. Viskas lyg per miglą ir tankų rūką. Nematai toliau penkių žingsnių.
Žiūriu į tuščią stadioną. Nyki samanų spalvos žolė. Nukritę pūti pradedantys žemės spalvos lapai. Diena visa apsiniaukusi, todėl visur kur pažvelgsi dangus balkšvai pilkas, lyg rūkas. Saulės nėra, kas sukelia dar didesnį jausmą. Pats stadionas aptvertas neaukšta pilkšva metaline tvora sudarytą iš sovietinių vamzdžių. Nuo lietaus jau pradėję rudyti kraštai, . Netoliese mėtosi nuversti metaliniai vartai. Kaip ir tvora jų apačia surūdijusi.
Stadionas man asocijuojasi su ta kova. Futbolininką čia rungtynių metu žaidžia tikėdamiesi nurungti vienas kitą. Kiekvienas jų kovoja ir kaip komandos dalis ir kiekvienas asmeniškai. Turbūt panašiai ir darbas, kuomet reikia dirbti ir kovoti kartu su kitais siekiant kažkokio bendresnio tikslo.
Taip ir kova su savimi, kaip asmeniu. Ar jau bėgti? Gal dar palaukti? Spirti ar perduoti kamuolį? Kiekvienas kovojame su niekam kitam nematomais klausimais ar dvejonėmis. Asmeniniame gyvenime kiekvieną dieną užduodame sau klausimą, kas toliau? Ką dar turiu padaryti, kad viskas būtų gerai ir būčiau laimingas?
Bet ar yra toks atsakymas. Ar yra apskritai laimingų žmonių? Vieni nori būti gražūs, kiti nori būti turtingi, treti nori būti kūrybingi. Visi kažko nori ir negauna. O aš tiesiog norėjau būti mylimas. Mylimas, kuomet ne aš bėgu paskui savo meilę, o mano meilė bent vieną kartą ateina pas mane.
Esu daugybę kartų laukęs. Sėdėjęs ne tik biure, bet ir namie. Žiūrėjau pro langą ir galvojau, ar ji pasirodys? Kur ji ir ką daro? Tam tikrais momentais meldžiau Dievo, kad atsiųstų ją pas mane. Kad pagaliau ji atvažiuotų ir viskas susitvarkytų.
Paskutinį kartą apie tai galvodamas jau pagavau save ir blaiviai sugebėjau įvertinti, kad vis dėlto niekas pas mane neatvažiuos. Kad ir kaip to norėjau, niekada niekas neatvažiavo.
Visuomet tik aš bėgdavau, stengdavausi ir eidavau iš paskos. Galbūt nusižemindamas, galbūt besielgdamas silpnai aš visuomet palikau atviras duris į savo širdį ir sielą. Niekada jų neužtrenkiau ir neužvėriau.
Tik visuomet klausiu, kodėl aš turiu bėgi ir daryti? Kodėl aš turiu eiti paskui kažką? Ir kodėl nors kartą negali kažkas ateiti pas mane ir pasakyti „atsiprašau, būkime drauge“.
Klausimas kodėl verčia teisintis. Bet aš ir noriu paaiškinimo ar pasiteisinimo iš Dievo, iš likimo. Aš nesuprantu, kodėl aš ir nei karto kitas. Esu įsitikinęs, kad to pasiteisinimo noriu ne tik aš. Tikiu, kad yra daug daugiau vyrų ir merginų laukę savo antrosios pusės pirmojo žingsnio ar ženklo dėl susitaikymo.
Jeigu apie moderniuosius laikus, tai kuris pirmas neiškentęs peržiūrės tavo Instagram Story arba kuris pirmas atblokuos ir duos suprasti, kad jau gal parašyti. Jeigu apie senuosius laikus, lauki kuomet atvažiuos ir apsikabins tave arba netikėtai pasirodys tarpdurį ir atrodo nuims tą širdgėlą, kurią jauti laukdamas ir nežinodamas, ar tai jau viskas. O gal? Gal dar kartą verta pamėginti?
Dar ir dar kartą. Visada taip sunkiai kovojau ir kovojau ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime. Ypač paskutiniuosius metus. Transformavausi ne vieną ir ne du kartus. Lyg drugelis vis virtau į gražesnį ir didesnį.
Mano sparnai keitė spalvą. Jie keitė formą. Vis gražėjo ir įgavo daugiau spalvų. Aš bandžiau sužavėti ir jų forma, ir spalvomis. Bet man nepavyko. Nepavyko vieną kartą. Antrą kartą buvo pakeistas kitu. Trečią kartą pats mečiau viską, ką turėjau ir leidausi į neapsakomą nuotykį, bet ir tada viską praradau. O ketvirtą kartą, kuomet jau galvojau išmokęs visas gyvenimo pamokas, vėl likau be nieko.
Mano spalvos vėl pasirodė ne tokios ryškios. Jos neteikė džiaugsmo ir tik kančią kitam. Joks žmogus su tavimi negali būti, jeigu jam blogai. Jeigu jis pyksta ant savęs, o galų gale ant viso pasaulio vien už tai, kad būna su tavim ir negali tau atleisti.
Ir tuomet, tuomet tu lieki tas laukiantis ir žiūrintis pro langą pas kurį niekas taip ir neatvažiuoja. Skauda ir nusivili viskuo. Prarandi motyvaciją ir norą daryti bet ką, nes vis dar negavai to pateisinimo: už ką ir kodėl būtent tau.
Kodėl tu užtrenkei duris, kuomet aš jas tau palikau praviras?