Pirmąjį savo tinklaraštį sukūriau dar blogas.lt laikais. Sukūriau jį greitai, vos kelių paspaudimų dėka. Pamenu, buvo juodas, panašus į matricą fonas. Žali skaičiukai ar kažkokie pabraižymai.
Šio tinklaraščio gimimas toks pat spontaniškas ir netikėtas net man pačiam. Ilgai galvojau, kaip geriausia savo mintis dėstyti: Facebook, Instagram ar parašyti knygą. Kadangi knygos rašymas užima daug daugiau laiko nei tiesiog blevyzgojimas internete, tebūnie aš čia.
Pirmąjį tinklaraštį skaičiau turbūt tik aš pats, tačiau rašiau anonimiškai ir laisvai. Kol kas ir šis tinklaraštis yra visiškai anonimiškas (kaži ar taip gali būti apskritai?). Ir turbūt tik save pats turėsiu cenzūruoti tiek, kiek bijosiu, kad bus atskleista mano tapatybė anksčiau ar vėliau.
Kodėl jį rašau? Kodėl šis įrašas kitoks nei būsimi? Todėl, kad per savo gyvenimą supratau, jog vienintelis dalykas vidiniam skausmui nuimti yra kūryba. Nežinau, ar Camiu „Svetimas“ ar kitoje knygoje skaičiau, kad kančia veda į kūrybą. Man kančia dingsta rašant ir išliejant savo mintis.
Visuomet galvojau, kad moku rašyt. Šiais metais sužinojau, kad nevisai tai tiesa. Pamatysim, kaip iš tikro visai netrukus. Tikiuosi Tavęs mano mielas skaitytojau neatbaidys klaidos ir minčių srautas. Ką galiu pažadėti? Tik tiek, kad tai bus tiek nuoširdu ir tikra, kaip ir mano meilė apie kurią rašysiu.
Tai pirmas toks kūrinys pasaulyje, kuriame galite skaityti gyvo žmogaus dienoraštį apie jo gyvenimą ir tokius dalykus, kurių turbūt ne kiekvienas išdrįstų pasakyti. Ar bus įdomu? Nežinau. Viliuosi, kad tai, ką turiu pasakyti kažkam pasirodys pažįstama. Visa kita – prieš akis.
Te prasideda….