Friedricho Nietzshes (1844-1900) paskutinis veikalas Antikristas, parašytas 1888 metais ir sulaukęs daugiausia kontraversiškų vertinimų išties yra kūrinys reikalaujantis gilesnio Krikščionybės supratimo. Šio kūrinio niekaip negalima lyginti su populistine ir menkaverte Briano Bakerio knyga “Biblija nesusipratimų šaltinis”, kurią skaitant apskritai kyla klausimas, kaip tiek metų dirbęs pastorius gali taip primityviai ir nekokybiškai suvokti Bibliją kaip literatūrinį kūrinį.
Jau pats knygos pavadinimas Antikristas sukelia įdomių pamąstymų apie ėjimą prieš Dievą ir krikščionybę, kaip tokią. F. Nietzcshė kritikuoja galbūt ne tiek patį dievą, tačiau krikščioniškąją religiją arba mąstymo būdą iš žmogaus atimantį galimybę turėti laisvą valią ir, svarbiausia, drąsą.
Drąsą gyventi. Drąsą siekti. Drąsą patirti. Gyvenimo jaudulį ir išties gyvenimą išgyventi pajuntant jo skonį. Nebyliai skaitant knygą, atrodo, kad Nietzcshė kritikuoja krikščionybę kaip gailestingumo religiją, kurią, kaip jis pats sako, sutraukiančią tik įvairaus plauko pasiligojusius, kenčiančius ir netikusius gyvenime žmonės.
Krikščionybę vadina užuojautos religija . – Užuojauta yra priešinga tonizuojančioms emocijoms, stiprinančioms gyvenimo jausmo energiją: ji veikia slegiamai. Užjausdamas netenki jėgos.
Kuomet kalbame apie žmogų, kaip baigtinį, tai toks žmogus turėtų būti augantis, nebijantis to daryti ir turintis “tikrąsias” vertybes bei drąsa už jas pakovoti. O ne būti paliegėlis, kurio visi turėtų gailėtis. Dar blogiau gailėtis pats savęs.
“Ydas reikia taisyti ir keisti, o ne jų gailėti. Gailėjimas yra blogiau už pačią ydą.
“Užuojauta kertasi su vystymosi dėsniu, kuris yra atrankos dėsnis.
Užuojauta arba savęs gailėjimas neveda į tobulėjimą ir augimą. Lyg pasiteisinimai darbe: jie nesukuria jokios vertės apart to, kad tėra išsakomi. Užjausdamas – pasiduodi ir netenki jėgos. Netenki galios.
Ir nors krikščionybė dažnai traktuojama, kaip religija, kuri padėjo civilizacijai augti ir tam pačiam žmogui tobulėti, Antikristo autorius kelią klausimą, ar visas tobulėjimas būna visuomet tik į gerą? Ar nėra kartais taip, kad štai augdami ir tobulėdami mes nejučiomis atsiduriame šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje nėra norinčių dirbti? Visuomenėje, kur vienintelis dalykas, kam randama laiko ir noro yra besaikis svaiginimasis tiek alkoholiu, tiek narkotikais. Kalbant apie pažangą ir vystymąsi, atrodo, kad bus tik geriau. Bet nebūtinai – vystytis galima ir apgaunant save – iš tiesų degraduojant.
Antikriste rašoma apie tai, kad labai patogu būti nuodėmingam ir apskritai paneigti visą tą juslumą, kartais net įprastą žmogaus higieną sutirštinant ir sumaišant su kūniškomis nuodėmėmis. Bet atsisakydami kūniškumo, savo juslumo mes kaip žmonės priversti atsisakyti ir dalies savęs.
Pavyzdžiui, kiek daug kunigas teoretikas žino ir supranta apie romantiškąją meilę? Tuomet kiek daug jis gali bus mokyti apie tai “kokiais reikia būti” ir “kaip mylėti” kitą žmogų. Dažnai mus moko ir moralizuoja teoretikai patys nepatyrę, bet besilaikantys “mokėjimo” kaip turi būti nejausdami gyvenimo skonio. D. Grėjaus portrete vyraujantis antraplanis herojus Haris puiki iliustracija žinojimo apie moteris ir meilę. Jis ne teoretikas, viską išmoko iš praktikos. O jo tiesos, net jei ir, kas pasakytų, labai juodos, bet teisingos.
Ir čia antrasis dalykas dėl ko Nietzsche kritikuoja krikščionybę. Krikščionybė sutapatinama su vienintele žydų kaip tautos galimybe išgyventi. Kuomet jie siekdami bet kokia kaina išlikti sukūrė šitą tikėjimą. O sukurdami šį tikėjimą nuo realaus Jahvės atskyrė ir sukūrė menamą tikėjimą ir menamas vertybes.
žydai yra nuostabiausia pasaulio istorijos tauta, nes susidūrusi su dilema: būti ar nebūti, ji su siaubą keliančiu sąmoningumu pasirinko bet kokia kaina būti
jie iš savęs sukūrę pačią priešybę natūralioms sąlygoms – religiją, kultą, moralę, istoriją, psichologiją vieną po kito nepataisomai pavertė jų natūralių vertybių priešingybe
“Jahvė, “teisingumo” Dievas, nebėra viena su Irzraeliu, nebėra tautos savigarbos išraiška: jis tik sąlyginis dievas.
Pavertus krikščionybę kaip tikėjimą atitolusią ir vos ne sau pačiai arba Jėzaus mokymui prieštaraujančią Nietzsche kritikuoja ir bažnyčią kaip instituciją, kuri daro viską, kad tik taptų svarbi žmogaus gyvenime. Ir visiškai pamirštančią apie ką ji turėtų būti.
Kartą ir visiems laikams kunigas tvirtai ir pedantiškai suformulavo, ką jis nori turėti, “kas yra Dievo valia”, nepalenkdamas nei didelių, nei mažų mokesčių, kuriuos jam privalu mokėti (nepamirštant ir skaniausių mėsos kąsnelių, nes kunigas – žlėgtainių rajūnas)… Nuo šiol visas gyvenimas taip sutvarkytas, kad kunigas visur reikalingas; visas natūraliais gyvenimo atvejais – gimstant, tuokiantis, sergant, mirštant, jau nekalbant apie aukojimą…”
Antikristo autorius rašo apie tai, kad krikščionybei labai patogu turėti nuodėmes ir per nuodėmes valdyti žmogų. Taip paprasčiau susitvarkyti su dešimtine viduramžių laikais, išaugti ir tapti neatsiejama kas dienos dalimi, kur netgi taip paprastai galėdavai kažkuriuo metu išpirkti savo nuodėmes paaukodamas bažnyčiai reikiamą pinigų sumą.
Tuo pačiu Nietzsche rašo , jog Jėzaus portretas buvo “pagerintas” ir atgaline data Jėzui suteikta ir bruožų, ir savybių, kurių jis galbūt net neturėjo, nes taip reikėjo ir buvo patogu. Juk gyvenimas pagal evangeliją yra gyvenimas su Dievu arba pagal Dievą. Įdomi mintis, kad Evangelijoje nėra kaltės ir bausmės sąvokų. Bet krikščionis, turintis gyventi pagal evangeliją, būtent tų nuodėmių ir bausmių įkalintas.
Iš čia turbūt ir kyla dažnai cituojama Nietzschės mintis apie tai, kad paskutinis krikščionis ir mirė ant kryžiaus. Tai sakydamas Antikristo autorius turi omenyje, kad bažnyčia kaip institucija siekdama naudos sau priderino portretą prie tokio, kokio reikia, o krikščionybė siekdama išlikti kaip religija taip pat adaptavo viską, kaip reikia. Kitaip tariant, vienintelis krikščionis ir evangelijos simbolis numirė ant to paties kryžiaus, o visa kita liko tik išvedžiojimai.
Krikščionybę nulėmė būtinybė patį tikėjimą paversti tokiu pat liguistu, niekingu, vulgariu, kokie liguisti, niekingi ir vulgarūs buvo poreikiai, kuriuos ji turėjo tenkinti
Tačiau kad ir kaip bebūtų, niekas nepaneigs to, kad krikščionybė, kaip filosofija, yra ne tikėjimas apie virš debesų mus stebintį senolį virš debesų, bet apie skilusį ir kečiantį žmogų. Žmogų, kuris ir yra supriešintas tos “sukurtos” nuodėmės ir savo vertybių tikėjimo. Žmogų, kuris ieško vilties, kaip didžiausio išsigelbėjimo, nes anot paties Nietzschės tikėjimas yra netgi stipriau nei pats gyvenimas.
Tęsiant šią mintį svarbu suprasti, kad krikščionybė yra būdas per meilę rasti tą vienį savo viduje ir iš skilusio, dualistinio žmogaus apie kurį rašo ir Laurent Gounelle savo knygoje „Ir tu atrasi lobį, kuris slypi tavyje“, tapti susitaikiusiu ir laimingu žmogumi.
“Dangaus karalystė” yra širdies būsena, o ne kažkas esąs “aukščiau žemės” ir ateinąs “po mirties”. Evangelijoje iš vis nėra natūralios mirties sąvokos: mirtis tėra tiltas, nėra perėjimas, jos nėra, nes ji priklauso visai kitam, tik tariamam pasauliui, turinčia tik simbolinę reikšmę.
Nuodėmė, kaip baimė, sukurta žmogui valdyti, o gal veikiau drausti pažintį pasaulį. Knygoje analizuojama Ievos ir Adomo bei pasaulio sukūrimo iš nuobodulio pozicija. Kuomet žmogus yra nukreipiamas iš išorinio pasaulio į vidinį pasaulį. Tam, kad nukreiptum į vidinį pasaulį, tu turi žmogų uždaryti kančios ir prasmės ieškojime. Tokiu būdu žmogų atriboji nuo išorinio pasaulį, o sąsajai tarp šių pasaulių tarpininku tampa vėlgi tas pats kunigas, kuris arba leidžia tau kažką (išgano, suteikia malonę), arba baudžia.
Tokiu būdu galima interpretuoti, kad tikėjimas palaužia laisvą žmogaus valią. Iš tiesų tam, jog rastum tikslą turi daug kovoti, daug atsisakyti, neužtenka tik tikėti, nes tikėjimas netaps tiesa. Atrasti tiesai reikia valios stiprybės apie ką ir yra Antikristas.
“Malonumas” kaip įrodymas yra tik “malonumo” įrodymas – nieko daugiau; kas, po galais, nustatė, kad kaip tik teisingi sprendiniai suteikia didesnį malonumą nei klaidingi ir kad, remiantis išankstine harmonija, juos neišvengiamai lydi malonūs jausmai? {,…} Reikia išsikovoti kiekvieną žingsnį tiesos link, reikia atsižadėti bemaž visko, prie ko prisirišusi mūsų širdis, mūsų meilė, mūsų pasitikėjimas gyvenimu. Tam reikia sielos didybės
Tikėjimas mus apgauna. Kiek dažnai save esame apgavę posakiais, kad štai, jeigu muša, tai myli, jeigu neduoda dėmesio, tai čia kančia dėl meilės ir panašiai. Galbūt Nietzschė norėjo pasakyti, kad vien tikėjimo neužtenka, nes tikėjimas būdamas atskirtas nuo Jėzaus ir būdamas tik menamas, tik menamai ir sprendžia bėdas. O galbūt taip tiesiog lengviau pabėgti nuo problemų ir jų sprendimų. Viliantis ir tikint.
Tiesos niekas nežino. Kvaila kitaip manyti. Buvimas kankiniu neįrodo nieko – nei kad esi teisus, nei kad apskritai nieko. Ar atidavęs savo gyvybę tapai teisesnis?
“Tiesa nėra tai, ką vienas turi, o kitas ne – taip galvoti apie tiesą galėjo nebent valstiečiai ar Lutherio tipo kaimiečiai apaštalai.
Iš esmės tikėjimas yra įsitikinimai. Įsitikinimai trukdo pamatyti realybę. Pasiduodamas įsitikinimams atsisakai savęs. Turi būti nuolatinis skeptikas, kuris kvestionuoja ir klausia.
“įsitikinimas yra kalėjimas. Jis neleidžia matyti toli aplink, neleidžia matyti po savimi
“tikintysis būtinai yra priklausomas žmogus – toks, kuris negali savęs traktuoti kaip tikslo ir apskritai negali užsibrėžti tikslų. “Tikintysis” nepriklauso sau, jis gali būti tik priemonė, jis turi būti sunaudotas, jam reikia to, kas jį sunaudotų.
“kiekvienas tikėjimas pats yra savęs atsižadėjimo, susvetimėjimo sau apraiška
Tokiu būdu įsitikinimais, kurie dažnai dar ir turi sukurtą motyvą iš kažko kilti mes save apgauname ir tikėdami paverčiame savo gyvenimą iliuzija. Melas pavojingas tuo, kad save apgauni ir nebematai realybės: to išorinio pasaulio. O patys įsitikinimai kartais būna tokie stiprūs, kad net gali ir kitą nužudyti.
“Esama klausimų, kur žmogui nedera spręsti apie tiesą, ar netiesą; visi svarbiausi klausimai, visos svarbiausios vertybių problemos yra anapus žmogaus proto…Suprasti proto ribas – tik šitai iš tikrųjų yra filosofija… {…} Žmogus negali pats savaime žinoti, kas yra gėris ir blogis, todėl Dievas išmokė jį savosios valios…”
Apibendrintai turbūt būtų galima pasakyti, kad krikščionybė yra ne apie Dievą esantį danguje, bet apie žmogaus skylimą į gerą ir blogą, kas reiškia dualumą. Bet jeigu krikščionybė ir jos puoselėjama meilė yra būdas tapti tuo vieniu, kaip čia gaunasi tuomet, kad krikščionybė iš savęs tuo pačiu ir skaldo žmogų. Pirmiausia suskaldo, o vėliau bando apjungti ir sugrąžinti į neskilusį?
Esu įsitikinęs, kad Antikristas knyga yra būtent kritika šito dualistininio žmogaus skaldymo sukuriant iliuziją, jog išties bando žmogų suvienyti ir padėti jam tapti vieniu. Dėl šios priežasties Nietszschė užsimena apie Budizmą kaip sveikesnę ir geresnę religiją. O renesansą laiko tikrųjų vertybių ir išsivadavimo ir krikščionybės laikotarpiu, kas iš tiesų ir buvo ne degredavimas vykęs viduramžiais ir šiuolaikiniais laikais besislepiant už vystymosi kaukės.
“… iš kiekvienos vertybės ji sukurpė jos priešybę, iš kiekvienos neteisybė – melą, iš kiekvieno padorumo – sielos niekšybę.
Nietzschė mano supratimu pyksta ant krikščionybės už tai, kad ji po nuodėmes kauke paslepia ir tokius gražius jausmus kaip džiaugsmas, gimdymas.
Krikščionybė trukdo žmogui pasiekti tikrąsias vertybės: sveiktą, grožį, sėkmę, narsą, širdies gerumą, dorumą, pagarbą ir padorumą. Būti drąsiu ir turėti laisvą valią.
“Duodami tesiti Dievui, jie teisia patys; šlovindami Dievą, jie šlovina save; reikalaudami dorybių, kurias patys teišgali turėti – negana to, kurių jiems būtinai reikia, kad išliktų viršuje, – jie išdidžiai dedasi kovoją už dorybę, už dorybės viešpatavimą.
“Naujajame Testamente ieškojau nors vieno patrauklaus bruožo: ten nėra nieko, kas būtų laisva, gera, nuoširdu, dora.