Apskritai Krikščionybės mokymas yra tapatus įvairiems dao, vedų, budistų ir islamo mokymams. Jų lyginti tiesmukai negalima, bet pagrindines bendras mintis išvesti galima. Dalis tų minčių yra net labai artimos „sėkmingo gyvenimo“ mokytojų mokymui, tačiau šių temų šiame įraše plačiai neargumentuosi ir neanalizuosiu. Pateikiu santrauką tam tikrų dalių susijusių su EGO. Visa kitą paliksiu kitam kartui.
Iš esmės krikščionybės tikėjimas ir visas tikėjimas bet kuria kita religija/filosofija yra sukurtas tam, kad būtum laimingas.
Praeityje skaitydavau sėkmingo gyvenimo knygas. Kaip gyventi pagal B. Tracy, A. Robbins ir kt. Klausydavausi ir analogiškų audio knygų, kurių turbūt visas esu suklausęs iš visų populiariausių autorių.
Gyvenime nutiko taip, kad teko mokytis krikščionybės per savotiškas teologijos paskaitas. Labai nustebau, kad vos po poros paskaitų pastebėjau analogiškas idėjas teikiamas krikščioniškojo mokymo metu lyginant su sėkmingo gyvenimo mokymu apie kurį jau buvau skaitęs daugybę kartų.
Bažnyčia iš principo pasakoja tą patį, tik kitais žodžiais ir palyginimais. Galbūt tai mane vėliau paskatino ir toliau gilintis į filosofiją ir religiją.
Nežinau ir sunku pasakyti, kuris nuo kurio nusikopijavo (na, turbūt aišku, kad ne krikščionybė buvo nukopijuota). Bet esmė yra tokia, kad visos filosofijos, visos modernios? religijos (budizmas, krikščionybė, islamas) iš esmės kilo iš vienos religijos, t.y. krikščionybės ir Kristaus kaip tokio.
Taip pat ir sėkmės mokytojų mokymas, kaip ir krikščionybė moko to paties – būti laimingiems. O kad būtum laimingas reikia pasiekti vieną paprastą dalyką, atsiriboti nuo savo EGO, nes EGO tai yra kas skiria mus nuo visko. Tą patvirtina netgi įvairūs kiti mokymai ir tikėjimai.
EGO aprašomas įvairiose knygose kaip skiriantis žmogų nuo jo vidinės ramybės. Kai esi su savo EGO, tu pataikauji visiems kitiems. Tu nori save padaryti geresniu už kitus, nori parodyti, koks esi ir pan.
Mūsų EGO nori, kad būtumėme unikalūs: tuomet jis gali gyveni savarankišką savo gyvenimą. Tam, kad jaustumeis kitoks, turi būti unikalus. Unikalumą suteikia buvimas išskirtiniu, kas iš esmės atitolina mus nuo savo prigimtinės savasties. Čia EGO neretai pradeda priešinti, konfliktuoti ir net skaldyti.
Dar visai neseniai ir aš draugavau su mergina, kuri man tuo metu atstojo visą manąjį EGO: ji buvo turtinga, neapsakomai graži, mėgiama visų ir trokštama daugelio vyrų, kurie tik pasitaikydavo jos kelyje.
Visi norėjo tokios mergaitės. O aš toks, sakykime, niekam tikęs ir neturtingas norėjau turėti ir tokią mergaitę. Norėjau, kad jie pavydėtų žiūrėdami į mane. Norėjau būti kitoks. Dar dabar pamenu, kaip sakydavau, kad jie visi nori, o aš turiu.
Ir tuo metu tai buvo mano EGO pikas. Panašiu laikotarpiu nusipirkau naujutėlį automobilį, versle sekėsi, pramogų laisvalaikio metu buvo tiek, kad vos spėjau suktis.
Tik vėliau jau po poros metų, kuomet grįžau prie savo vidinės analizės ir refleksijos priėjau išvadą, kad visi tie santykiai buvo mano EGO ir nieko daugiau.
Aš kaip vyras jaučiausi gerai, kuomet šalia manęs buvo didžiakrūtė blondinė. Prabangus makiažas, sutvarkyti prancūziški nagučiai, vardiniai drabužiai iš butikų ir ne tik.
Visa tai buvo, kuo gyvenau ir dėl ko vėliau padariau turbūt didžiausias savo gyvenimo klaidas. Bet ne apie tai dabar.
Krikščionybė moko, kad yra dievas ir velnias. Velnias senos graikų kalboje „diabolos“. Šio žodžio reikšmė – tai kas atskiria. Jei banga atsiskiria nuo vandenyno – ji miršta. Banga nežinojo, kad ji yra vandenyno dalis.
Taip ir EGO dažnai atskiria mus nuo mūsų pačių. Nuo mūsų susivokimo, kas yra gerai ir ką iš tikro turėtumėm daryti ar ko siekti.
Iš viso to seka mintis, kad velnias nėra jokia būtybė. Velnias nėra joks įsivaizduojamas sėdintis blogis ant tavo paties. Velnias yra takoskyrą tarp žmogaus vidinės ramybės, vidinio susivokimo, kas jis yra ir vidinio pažinimo savęs ir EGO.
Dėl to ir sako ir visi palyginimai yra susiję, kad žmonės patampa blogi gavę pinigų ir pan., nes tada suveši jų EGO ir jie vis mažiau dėmesio skiria savo vidiniam pasauliui ir vidiniam pažinimui taip atitoldami nuo savęs, o kartu ir nuo Dievo.
Kaip jau galite numanyti dažnai visi šie dalykai atveda ne prie laimės, ko ir moko krikščionybė, bet prie skausmo, kančios ir nelaimingų santykių ar depresijos.
Iš to seka, kad EGO yra priešingas dalykas laimingam gyvenimui ir ratu grįžome į tą pačią mintį. Jeigu EGO yra blogis ir velnias, tai krikščionybė (kartu su daugybe kitų filosofinių mokymų) moko mus, kaip nepasiduoti pastarajam ir tiesiog būti laimingiems.
Tereikia būti, o nesistengti būti kitokiu ar unikaliu.