Man būnant santykiuose visada norisi bendruomeniškumo jausmo. Kuomet stoji kartu mūras su mūru ir kovoji. Eini per gyvenimą ir jo iššūkius.
Šiandien sėdžiu vieno automobilių gamintojo salone. Laukiu kol atliks aptarnavimą. Per dvi vietas nuo manęs susėdę du mieli seniukai. Abu šviesiai vasariškai apsirengę. Vyras nuplikęs. Su akiniukais, lininiais marškiniais. Moteris balta lyg pienas galva. Taip pat šviesūs marškiniai, juodos kelnės. Apsirengę paprastai, bet tvarkingai.
Juos radau čia jau atėjęs. Sėdi pasimetę, žvalgosi. Laukia. Mano automobilį tvarko jau pusantros valandos. Praeinantis konsultantas jiems sušunka, kad liko dar pusvalandis. Reiškia bus jie čia dar, kai išeisiu.
Matyt, jau pabodo ir nerimauja, kas čia bus. Matau akyse tą susirūpinimą. Ką tik manęs klausė, kiek valandų.
Ir taip miela. Atrodo kova nedidelė. Kartu pasėdėti kantriai porą valandų salone. Neturint laikrodžio, nežinant, kas čia bus, galbūt kiek mokėti reikės. Ir šiaip, matai, kad ne sau įprastoje aplinkoje jie. O svetima aplinka visada asocijuojasi su grėsme ar pavojais.
Bet sėdi. Ir kartu. Labai simboliška ir kažkas viduje suveikė man, kad šitoje, atrodo, paprastoje situacijoje pamačiau jos grožį. Norėčiau ir aš senatvėje kartu atlikti tokius paprastus dalykus. Tiesiog laukti kartu automobilio remonto. Norėčiau tai daryti ir neturėdamas laikrodžio, ir galbūt neramus, bet norėčiau, kad šalia manęs kažkas sėdėtų ir lauktų kartu.
Juk taip viskas paprasčiau tampa gyvenime, kuomet šalia tavęs tiesiog kažkas sėdi. Kartais tiek ir pakanka.