Šiandien dar viena diena, kuomet esu laimingas. Sakyčiau, net savotiška palaima. Iš vidaus kylantis džiaugsmas ir laimė.
Galvojau, kaip aprašyti tą jausmą, kurį jaučiu. Širdies skausmą lengva aprašyti, nes skausmas, tai kai suspaudžia ir atrodo sprogs širdis. Atrodo širdis išsiverš pro šonkaulius ir pabėgs. Suspaudžia ir tą jausmą turbūt yra patyrę visi.
O čia atvirkščiai. Iš tos pačios širdies ir gelmės eina toks, kaip gerumas, ramybė ir atsipalaidavimas. Visas kūnas lengvas. Kvėpavimas gilus.
Džiaugiuosi, kad paklausiau visų aplink mane buvusių žmonių sakymo, jog reikia niekur neskubėti ir tiesiog sustoti bei nieko nedaryti.
Iš tikro paskutinius tris metus tik bėgau. Bėgau versle. Bėgau meilėje. Ir turbūt pirmą kartą per paskutinius metus sustojau pats to norėdamas. Atsitraukiau ir atsipalaidavau.
O bėgau net nežinau kur. Tiek daug ir tiek greitai bėgau, kad pamečiau kelią ir tikslą, kur link bėgu. Turbūt tai ir buvo didžiausia mano bėda, kuri privedė prie ankstesnių įrašų.
Bėgdamas nebesižvalgiau. Tikriausiai reikia rast balansą ir nuolat sustoti. Reikia apsižvalgyti ir pasižiūrėt, ar netyčia nebėgi kito žmogaus gyvenimo ir ar nebėgi klystkeliais.
Ir kartais tiek nedaug reikia iki tos laimės. Tiesiog sustoti.