Paryžius. Filmų, serialų, knygų ekranizuotas ir aprašytas. Tobulas meilės miestas.
Įsivaizduokite save ankstyvą rytą. Piko valandos. Jūs išeinate į Paryžiaus siaurą skersgatvį grįstą akmenimis. Keliaujate iki didesnės sankryžos ir čia dega raudonas šviesoforo signalas.
Dabar jums reikia padaryti tik vieną dalyką – įkvėpti. Ir užuosite tikrą Paryžiaus kvapą. Koks jis?
Prabangių moteriškų kvepalų aromatas jūsų nosį paglostys pirmiausia. Cigarečių dūmo prieskonis paaštrins pojūčius. O pralekiančių motorolerių benzino bei išmetamųjų dujų mišinys neleis pamiršti, kad esate nuolat skubančiame didmiestyje.
Atsikvepiate. Ir įtraukiate orą dar kartą.
Antruoju įkvėpimu visą šitą mišinį dar praskiesite šlapio asfalto ir žydinčių žalialapių medžių poskoniu.
Štai koks tas Paryžius piko valandą iš ryto.
Būtent šis kvapas mane užbūrė ir dėl to Paryžiuje lankausi nuolat. Tik vienas įdomus pastebėjimas, kuris privertė mane susimąstyti – kiek daug per porą metų tapome atsiskyrę ir vieniši žmonės.
Pamenu, kuomet Paryžius buvo pirmoji mano kelionė apskritai. Mane stebino paryžiečių mada po darbo ar per pietus užsukti į prižiūrėtus, išpuoselėtus parkus. Čia vakarinė dienos atgaiva leidžia žmonės atsipūsti ir tiesiog pabendrauti.
Dar dabar mintyse likęs įspūdis, kuomet porelės lyg per tuos romantinius filmus sėdi ant pievutės pasitiesusios languotą melsvo atspalvio dekį. Iš krepšių krentantis prancūziškas batonas, užkandžiai ir šypsenos veiduose.
Tokį vaizdą mačiau ir stebėjau prieš gal kokius šešerius metus. Ir labai nustebau užėjęs į tuos pačius parkus vos prieš porą metų.
Parkai nei trupučio nepasikeitę. Visur rusvas smėlis džeržgiantis batuose žingsniuojant. Aplinka tokia pat žalia, baltos ar pilkšvos paukščių nusėstos skulptūros. Tik pažvelgus į žmones apima keistas jausmas.
Keturiasdešimtmečiai žmonės sėdi vieni. Na, gerai ant suoliuko gal keliese. Per metrą. Vieni su ausinėmis ausyse stebintys praeinančius. Kiti įsikniaubę skaito knygą. Treti bėgioja. Dar kiti tiesiog naršantys išmaniuosiuose.
Bet visi jie vieniši. Nebėra tų porelių, tų šypsenų, tos bendrystės. Atrodo, lyg būtų kažkas nematomas sienas tarp jų paspendę. Ir visa tai per šiek tiek mažiau nei penkerius metus.
Kaip čia taip nutiko, kad Paryžius per porą metų tapo toks vienišas? Kas nutiko mums, kad nebenorime būti drauge? O gal mums tiesiog nepavyksta? Ar pavargstame nuo bandymų? Tiesiog nebenorime stengtis?