Laukinis Drugys

Žinote, matyt, esu per daug filmų prisižiūrėjęs. Šiandien svarbi man diena, todėl pasiūliau jai atvykti į vietą, kur būsiu. Suteikiau progą praleisti tiesiog laiką kartu ir pabūti kartu net ir po visko, kas buvo.

Ir kaip per tuos filmus sėdžiu. Ir laukiu. Širdutė plaka, nenustygsta vietoje. Išgirstu aukštakulnius ir iškart pakelių akis, ar ne ji. Bet ne, vis ne ji.

Sėdžiu ir suprantu, kaip kvaila taip daryti ir tikėtis. O gal? Negi nebūna, kaip knygose rašo, kuomet išlenda iš už kampo, širdis sustingsta ir apsikabini? 

Galbūt knygose tik pagražinta istorija, kuri niekada nenutinka. Bet juk ten viskas visuomet gerai baigiasi?
Sėdžiu ir galvoju. Žiūriu į savo blyškiai rausvame česnakiniame padaže paskendusius picos pomidorus ir jautienos gabaliukus ir galvoju. 

Kodėl tada ji šiandien mane atblokavo? Kodėl prieš tai kiekvieną dieną iš savo fake anketos mane peržiūrinėjo? Turbūt ir jai širdutė nerami.  

Panašu, kad jai įdomu ir ką veikiau ir kur būnu ir ar neslampinėju su kitomis merginomis. Iš kitos pusės tos merginos tokios stiprios. Va, pasiūlai sutikti ir kaip specialiai jos parodo savo principus. „Ne, aš neisiu – tikrai nebūsiu tokia kvaila ir neisiu su tuo durnium susitikt“, – galvoja turbūt šiuo metu. 

O aš laukiu. Rašau. Žvilgčioju ir laukiu, kad nepraleisčiau jos įžengusios pro duris. O ko dar labiausiai bijau, kad įžengus gali persigalvoti, apsisukti ir išeiti. Man pakaktų tik pamatyti ją tarp tų juodu restorano užuolaidų dengiančių įėjimą ir tiek.

Įsivaizduoju tą momentą, kai pamatau ją. Net dabar širdis pradeda plakti greičiau. Jaučiu krūtinėje pulsas koks 100. Ir laukiu. O laikas bėga ir tuoj užsidarys pamėgta visų kavinė. Kur ji?

Dar prieš pusvalandį mačiau ją ir praeidami vienas kitam nusišypsojom. Aš pasimečiau ir nežinau, ką daryt, tad iškišau liežuvį ir meilei jai parodžiau. O ji kaip tais pirmaisiais kartais nusišypsojo iš šios kvailystės ir susigėdo. Akis nuleido žemyn, pakilę lūpų kampučiai atrodė nuoširdžiai.

Bet kas iš to nuoširdumo, jei jos čia nėra. Ir kuo toliau tuo labiau tą laukimą keičia pyktis. Nežinau, ar pykstu ant savęs ar ant jos. Ar dėl to kad toks kvailas, ar dėl to kad jos čia nėra? 

Ir čia dar pamirštų apie tai kad apskritai esu vienas. Anksčiau būdavo sunku ir jausdavau klausiamus akių žvilgsnius: jis čia vienas? savaitgalį?

Dabar, matyt, jaučiu, kad kitaip nebus, todėl reikia kuo anksčiau čia ir dabar perlipti per save. 

Reikia nes jei ne dabar po to bus dar sunkiau. Mintį nustelbia vis tikrinamas Instagram. Ji peržiūrėjo mano story! Ji pamatė ir suprato, kad nejuokavau.

„Gal ji pakeliui arba susiruošė ir žiūri važiuoti ar ne“, – klausia mano protas. Aš vis dar neprarandu vilties.

Tokiuose dalykuose esu toks naivus, kad baisu net pačiam sau. Ima juokas. Ir mintyse juokiuosi. Net šypsena realiai išsprūsta ir atrodau kaip kvailys su stikline rankoje kurios viduje vanduo ir paskendusi braškė. Ir aš besišypsantis, vienas sedžiu restorane. Juokinga.

Mano širdis kaip ta braškė paskendusi permatomom mano skausme ir ašarose.

Apskritai Krikščionybės mokymas yra tapatus įvairiems dao, vedų, budistų ir islamo mokymams. Jų lyginti tiesmukai negalima, bet pagrindines bendras mintis išvesti galima. Dalis tų minčių yra net labai artimos „sėkmingo gyvenimo“ mokytojų mokymui, tačiau šių temų šiame įraše plačiai neargumentuosi ir neanalizuosiu. Pateikiu santrauką tam tikrų dalių susijusių su EGO. Visa kitą paliksiu kitam kartui.

Iš esmės krikščionybės tikėjimas ir visas tikėjimas bet kuria kita religija/filosofija yra sukurtas tam, kad būtum laimingas.

Praeityje skaitydavau sėkmingo gyvenimo knygas. Kaip gyventi pagal B. Tracy, A. Robbins ir kt. Klausydavausi ir analogiškų audio knygų, kurių turbūt visas esu suklausęs iš visų populiariausių autorių.

Gyvenime nutiko taip, kad teko mokytis krikščionybės per savotiškas teologijos paskaitas. Labai nustebau, kad vos po poros paskaitų pastebėjau analogiškas idėjas teikiamas krikščioniškojo mokymo metu lyginant su sėkmingo gyvenimo mokymu apie kurį jau buvau skaitęs daugybę kartų.

Bažnyčia iš principo pasakoja tą patį, tik kitais žodžiais ir palyginimais. Galbūt tai mane vėliau paskatino ir toliau gilintis į filosofiją ir religiją.

Nežinau ir sunku pasakyti, kuris nuo kurio nusikopijavo (na, turbūt aišku, kad ne krikščionybė buvo nukopijuota). Bet esmė yra tokia, kad visos filosofijos, visos modernios? religijos (budizmas, krikščionybė, islamas) iš esmės kilo iš vienos religijos, t.y. krikščionybės ir Kristaus kaip tokio.

Taip pat ir sėkmės mokytojų mokymas, kaip ir krikščionybė moko to paties – būti laimingiems. O kad būtum laimingas reikia pasiekti vieną paprastą dalyką, atsiriboti nuo savo EGO, nes EGO tai yra kas skiria mus nuo visko. Tą patvirtina netgi įvairūs kiti mokymai ir tikėjimai.

EGO aprašomas įvairiose knygose kaip skiriantis žmogų nuo jo vidinės ramybės. Kai esi su savo EGO, tu pataikauji visiems kitiems. Tu nori save padaryti geresniu už kitus, nori parodyti, koks esi ir pan.

Mūsų EGO nori, kad būtumėme unikalūs: tuomet jis gali gyveni savarankišką savo gyvenimą. Tam, kad jaustumeis kitoks, turi būti unikalus. Unikalumą suteikia buvimas išskirtiniu, kas iš esmės atitolina mus nuo savo prigimtinės savasties. Čia EGO neretai pradeda priešinti, konfliktuoti ir net skaldyti.

Dar visai neseniai ir aš draugavau su mergina, kuri man tuo metu atstojo visą manąjį EGO: ji buvo turtinga, neapsakomai graži, mėgiama visų ir trokštama daugelio vyrų, kurie tik pasitaikydavo jos kelyje.

Visi norėjo tokios mergaitės. O aš toks, sakykime, niekam tikęs ir neturtingas norėjau turėti ir tokią mergaitę. Norėjau, kad jie pavydėtų žiūrėdami į mane. Norėjau būti kitoks. Dar dabar pamenu, kaip sakydavau, kad jie visi nori, o aš turiu.

Ir tuo metu tai buvo mano EGO pikas. Panašiu laikotarpiu nusipirkau naujutėlį automobilį, versle sekėsi, pramogų laisvalaikio metu buvo tiek, kad vos spėjau suktis.

Tik vėliau jau po poros metų, kuomet grįžau prie savo vidinės analizės ir refleksijos priėjau išvadą, kad visi tie santykiai buvo mano EGO ir nieko daugiau.

Aš kaip vyras jaučiausi gerai, kuomet šalia manęs buvo didžiakrūtė blondinė. Prabangus makiažas, sutvarkyti prancūziški nagučiai, vardiniai drabužiai iš butikų ir ne tik.

Visa tai buvo, kuo gyvenau ir dėl ko vėliau padariau turbūt didžiausias savo gyvenimo klaidas. Bet ne apie tai dabar.

Krikščionybė moko, kad yra dievas ir velnias. Velnias senos graikų kalboje „diabolos“. Šio žodžio reikšmė – tai kas atskiria. Jei banga atsiskiria nuo vandenyno – ji miršta. Banga nežinojo, kad ji yra vandenyno dalis.

Taip ir EGO dažnai atskiria mus nuo mūsų pačių. Nuo mūsų susivokimo, kas yra gerai ir ką iš tikro turėtumėm daryti ar ko siekti.

Iš viso to seka mintis, kad velnias nėra jokia būtybė. Velnias nėra joks įsivaizduojamas sėdintis blogis ant tavo paties. Velnias yra takoskyrą tarp žmogaus vidinės ramybės, vidinio susivokimo, kas jis yra ir vidinio pažinimo savęs ir EGO.

Dėl to ir sako ir visi palyginimai yra susiję, kad žmonės patampa blogi gavę pinigų ir pan., nes tada suveši jų EGO ir jie vis mažiau dėmesio skiria savo vidiniam pasauliui ir vidiniam pažinimui taip atitoldami nuo savęs, o kartu ir nuo Dievo. 

Kaip jau galite numanyti dažnai visi šie dalykai atveda ne prie laimės, ko ir moko krikščionybė, bet prie skausmo, kančios ir nelaimingų santykių ar depresijos.

Iš to seka, kad EGO yra priešingas dalykas laimingam gyvenimui ir ratu grįžome į tą pačią mintį. Jeigu EGO yra blogis ir velnias, tai krikščionybė (kartu su daugybe kitų filosofinių mokymų) moko mus, kaip nepasiduoti pastarajam ir tiesiog būti laimingiems.

Tereikia būti, o nesistengti būti kitokiu ar unikaliu.

Pavargau. Pavargau kautis. Dvi kovos. Viena jų lengvesnė – darbe. Kiekvieną dieną būnant lyderiu susiduri su iššūkiais. Nuo nemotyvuotų darbuotojų iki klientų nuotaikų kaitos. Nuo bandymo suspėti viską iki strateginių planų. Nuo buvimo pavyzdžiu iki nuolatinio tobulėjimo. Nuo bankroto iki augimo.

Antroji kova – asmeninė. Buvimas mylinčiu ir noras būti mylimam. Noras daryti gera kitam net jei pats paminti savo principus. Noras keistis ir įtikti šalia esančiam. Noras būti pranašesniu už kitus patinus tam, kad tavęs nepakeistų. Noras sukurti ir duoti. Atsidavimas ir kito žando atsukimas. Kantrybė ir pakantumas. Baimė, jog tavo širdį sudaužys.

Ir taip kiekvieną dieną. Pranašesni tie, kurie kaunasi tik vienoje iš šių kovų. Man „nepasisekė“, paskutinius 4 metus koviausi abiejuose. Be pertraukų. Be išeiginių. Be atokvėpio.

Šiandien. Tiesiog pavargau. Stoviu kaip tas rudeninis medis. Lapai nusvirę. Visas gyvenimas ant man pečių. Jaučiu nuovargį. Pasiduodu, nes tiesiog pavargau.

Ar kada nors jautėtės panašiai? Ar kada nors atrodė, kad visas gyvenimas slysta iš po kojų? Prisiminkite, ką darėte tuomet, kai nebebuvo noro judėti tolyn ir nebematėte tikslo. Viskas lyg per miglą ir tankų rūką. Nematai toliau penkių žingsnių.

Žiūriu į tuščią stadioną. Nyki samanų spalvos žolė. Nukritę pūti pradedantys žemės spalvos lapai. Diena visa apsiniaukusi, todėl visur kur pažvelgsi dangus balkšvai pilkas, lyg rūkas. Saulės nėra, kas sukelia dar didesnį jausmą. Pats stadionas aptvertas neaukšta pilkšva metaline tvora sudarytą iš sovietinių vamzdžių. Nuo lietaus jau pradėję rudyti kraštai, . Netoliese mėtosi nuversti metaliniai vartai. Kaip ir tvora jų apačia surūdijusi.

Stadionas man asocijuojasi su ta kova. Futbolininką čia rungtynių metu žaidžia tikėdamiesi nurungti vienas kitą. Kiekvienas jų kovoja ir kaip komandos dalis ir kiekvienas asmeniškai. Turbūt panašiai ir darbas, kuomet reikia dirbti ir kovoti kartu su kitais siekiant kažkokio bendresnio tikslo.

Taip ir kova su savimi, kaip asmeniu. Ar jau bėgti? Gal dar palaukti? Spirti ar perduoti kamuolį? Kiekvienas kovojame su niekam kitam nematomais klausimais ar dvejonėmis. Asmeniniame gyvenime kiekvieną dieną užduodame sau klausimą, kas toliau? Ką dar turiu padaryti, kad viskas būtų gerai ir būčiau laimingas?

Bet ar yra toks atsakymas. Ar yra apskritai laimingų žmonių? Vieni nori būti gražūs, kiti nori būti turtingi, treti nori būti kūrybingi. Visi kažko nori ir negauna. O aš tiesiog norėjau būti mylimas. Mylimas, kuomet ne aš bėgu paskui savo meilę, o mano meilė bent vieną kartą ateina pas mane.

Esu daugybę kartų laukęs. Sėdėjęs ne tik biure, bet ir namie. Žiūrėjau pro langą ir galvojau, ar ji pasirodys? Kur ji ir ką daro? Tam tikrais momentais meldžiau Dievo, kad atsiųstų ją pas mane. Kad pagaliau ji atvažiuotų ir viskas susitvarkytų.

Paskutinį kartą apie tai galvodamas jau pagavau save ir blaiviai sugebėjau įvertinti, kad vis dėlto niekas pas mane neatvažiuos. Kad ir kaip to norėjau, niekada niekas neatvažiavo.

Visuomet tik aš bėgdavau, stengdavausi ir eidavau iš paskos. Galbūt nusižemindamas, galbūt besielgdamas silpnai aš visuomet palikau atviras duris į savo širdį ir sielą. Niekada jų neužtrenkiau ir neužvėriau.

Tik visuomet klausiu, kodėl aš turiu bėgi ir daryti? Kodėl aš turiu eiti paskui kažką? Ir kodėl nors kartą negali kažkas ateiti pas mane ir pasakyti „atsiprašau, būkime drauge“.

Klausimas kodėl verčia teisintis. Bet aš ir noriu paaiškinimo ar pasiteisinimo iš Dievo, iš likimo. Aš nesuprantu, kodėl aš ir nei karto kitas. Esu įsitikinęs, kad to pasiteisinimo noriu ne tik aš. Tikiu, kad yra daug daugiau vyrų ir merginų laukę savo antrosios pusės pirmojo žingsnio ar ženklo dėl susitaikymo.

Jeigu apie moderniuosius laikus, tai kuris pirmas neiškentęs peržiūrės tavo Instagram Story arba kuris pirmas atblokuos ir duos suprasti, kad jau gal parašyti. Jeigu apie senuosius laikus, lauki kuomet atvažiuos ir apsikabins tave arba netikėtai pasirodys tarpdurį ir atrodo nuims tą širdgėlą, kurią jauti laukdamas ir nežinodamas, ar tai jau viskas. O gal? Gal dar kartą verta pamėginti?

Dar ir dar kartą. Visada taip sunkiai kovojau ir kovojau ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime. Ypač paskutiniuosius metus. Transformavausi ne vieną ir ne du kartus. Lyg drugelis vis virtau į gražesnį ir didesnį.

Mano sparnai keitė spalvą. Jie keitė formą. Vis gražėjo ir įgavo daugiau spalvų. Aš bandžiau sužavėti ir jų forma, ir spalvomis. Bet man nepavyko. Nepavyko vieną kartą. Antrą kartą buvo pakeistas kitu. Trečią kartą pats mečiau viską, ką turėjau ir leidausi į neapsakomą nuotykį, bet ir tada viską praradau. O ketvirtą kartą, kuomet jau galvojau išmokęs visas gyvenimo pamokas, vėl likau be nieko.

Mano spalvos vėl pasirodė ne tokios ryškios. Jos neteikė džiaugsmo ir tik kančią kitam. Joks žmogus su tavimi negali būti, jeigu jam blogai. Jeigu jis pyksta ant savęs, o galų gale ant viso pasaulio vien už tai, kad būna su tavim ir negali tau atleisti.

Ir tuomet, tuomet tu lieki tas laukiantis ir žiūrintis pro langą pas kurį niekas taip ir neatvažiuoja. Skauda ir nusivili viskuo. Prarandi motyvaciją ir norą daryti bet ką, nes vis dar negavai to pateisinimo: už ką ir kodėl būtent tau.

Kodėl tu užtrenkei duris, kuomet aš jas tau palikau praviras?

Pirmąjį savo tinklaraštį sukūriau dar blogas.lt laikais. Sukūriau jį greitai, vos kelių paspaudimų dėka. Pamenu, buvo juodas, panašus į matricą fonas. Žali skaičiukai ar kažkokie pabraižymai.

Šio tinklaraščio gimimas toks pat spontaniškas ir netikėtas net man pačiam. Ilgai galvojau, kaip geriausia savo mintis dėstyti: Facebook, Instagram ar parašyti knygą. Kadangi knygos rašymas užima daug daugiau laiko nei tiesiog blevyzgojimas internete, tebūnie aš čia.

Pirmąjį tinklaraštį skaičiau turbūt tik aš pats, tačiau rašiau anonimiškai ir laisvai. Kol kas ir šis tinklaraštis yra visiškai anonimiškas (kaži ar taip gali būti apskritai?). Ir turbūt tik save pats turėsiu cenzūruoti tiek, kiek bijosiu, kad bus atskleista mano tapatybė anksčiau ar vėliau.

Kodėl jį rašau? Kodėl šis įrašas kitoks nei būsimi? Todėl, kad per savo gyvenimą supratau, jog vienintelis dalykas vidiniam skausmui nuimti yra kūryba. Nežinau, ar Camiu „Svetimas“ ar kitoje knygoje skaičiau, kad kančia veda į kūrybą. Man kančia dingsta rašant ir išliejant savo mintis.

Visuomet galvojau, kad moku rašyt. Šiais metais sužinojau, kad nevisai tai tiesa. Pamatysim, kaip iš tikro visai netrukus. Tikiuosi Tavęs mano mielas skaitytojau neatbaidys klaidos ir minčių srautas. Ką galiu pažadėti? Tik tiek, kad tai bus tiek nuoširdu ir tikra, kaip ir mano meilė apie kurią rašysiu.

Tai pirmas toks kūrinys pasaulyje, kuriame galite skaityti gyvo žmogaus dienoraštį apie jo gyvenimą ir tokius dalykus, kurių turbūt ne kiekvienas išdrįstų pasakyti. Ar bus įdomu? Nežinau. Viliuosi, kad tai, ką turiu pasakyti kažkam pasirodys pažįstama. Visa kita – prieš akis.

Te prasideda….