Ilgai galvojau šį įrašą paviešinti dabar, ar po poros mėnesių. Kodėl? Nes kai išsiskiri dažnai darai viską tam, kad neparodyt, jog tau skauda. Norisi parodyt, kaip man gerai be tavęs, kaip man gera būti vienam ar dar ką kitą, kad tu žinotum, jog nieko ir nereiškei.
Bet tiesa dažniausiai būna kitokia. Nežinau, kas sukasi tavo galvoje šiandieną. Nežinau, ar naujoji meilė tau suteikia džiaugsmą ir tai nuo ko tu bėgai su manimi. Nežinau.
Žinau, tik vieną. Mano širdutė vis dar nerami. Tu prieš metus sėdėjai su manimi automobilyje. Stovėjom įstrižai vienos ligoninės aikštelės. Virš automobilio kapoto buvęs šviestuvas mus apšvietė. Šalta balta šviesa ėjo nuo kapoto aplink automobilį.
Pameni, sakiau, kad šį vakarą atsiminsiu visą gyvenimą. Tai va, nepamiršau.
Ir šiandien galvoju, kad tu matydama tuomet, kaip aš jaučiausi išsiskyręs su savo tuometine meile ir palaikydama bei išklausydama mane, turėtum suprasti, kaip jaučiuosi aš šiandien.
Jaučiuosi beveik taip pat, tik šįkart daugiau pykčio. Pykčio ant gyvenimo ir likimo, kad per tokį trumpą laiką man du kartus nutiko tas pats.
Sustojau ką tik rašyti. Pakėliau akis į viršų. Matau tamsiai rudas naktines užuolaidas, šiek tiek prasiskyrusias. Galvoju, koks tikslas šio įrašo? Ar jis ką nors pakeis? Turbūt, kad ne. Tai tik dar viena apgaulė man pačiam.
Prisimenu, knygos Vienuolika minučių pabaigą. Kuomet įsimylėjėliai galų gale netikėtai susitiko oro uoste ir po to jau niekada nebeišsiskyrė. Čia kaip ir su tuo laukimu kavinėje apie kurį jau rašiau. Norėčiau laimingos pabaigos. Tik ar ji realiame pasaulyje būna?
Taip, man skauda. O tu ar myli dar mane?