Šiandien teko atsidurti netikėjote situacijoje. Apie 22 val. vežiau savo artimą bičiulį namo, kuris gyvena šiek tiek už pagrindinio didmiesčio, kuriame būname. Važiuojame ir staiga pamatome jo pagalbinį darbuotoją: visą tiek sušalusį, kad net dreba pėdinantį šaligatviu.
Pasirodo, jis jau nuo 16 ar 17 val. dingęs be žinios. Atlikęs pagalbinius darbus objekte dingo be žinios užgėręs. Ieškojo kolega jo po visą kaimą išvažinėdamas visas didesnes ir smulkesnes gatveles, bet taip ir nerado.
O dabar 22 val. kaip tyčia mums grįžtant pastebėjome. Žinoma, sustojome, nustebę, klausiame, kur jis buvo dingęs. Žmogus tik atsako „ai…“.
Visas išsipurvinęs, juoda sovietine odine striuke apsirengęs. Batai vasariniai pilkos spalvos keda. Be šaliko ir kepurės. Virš 50 metų, šiek tiek barzdotas ir jau nemažai prablaivėjęs. Kelnės murzinos jau pridžiuvusio molio, ant nugaros taip pat dryžiai tamsiai rusvų žemių.
Draugui sakau, kad tikrai nevešiu jo tokio. Juk visas murzinas ir išsitepęs. Kolega greitai nubėga iki savo namų netoliese. Paėmęs kažkokį gelsvą skudurą atneša. Veikiau greitu žingsniu parbėga. Paklojame. Įsodiname ir važiuojame.
Važiuodamas pasisuku į pražuvėlį jau šiltai įsitaisiusį. Matau, žmogus visiškai be vilties. Sušalęs. Tiesiog sėdi. Nešneka. Mes juk nepažįstami. Ir, galvoju, bet juk mes nei vienas būdamas mano metų negalvojame, kad baigsime savo gyvenimą būtent taip?
Juk tikrai nei vienas neįsivaizduojame ir nesvajojame dirbti pagalbiniu darbuotoju, kuris prisigeria, dingsta ir 6 val. nežinia kur blaškosi kaime prie 0 laipsnių temperatūros.
Juk ne. Juk nei vienas to nenorime, bet kaip tada žmonės atsiduria tokiose situacijose? Ar aš pats judu link tokios situacijos?
Kas turi nutikti gyvenime ir kaip susidėliot gyvenimas, kad tu galų gale baigtum jį būtent taip?