Dar vakar rašiau ir retoriškai klausiau, ar tu dar myli mane? Rašiau net nežinodamas, kad už poros valandų gulėsi viešbučio kambaryje. Tavo nuogą kūną dengs tik baltas chalatas ir koketiškai pozuosi Instagram su vyno taure. Net nenumaniau.
Ir plyšo širdis man galutinai. Jeigu jau žinojau, kad viskas baigta ir bandžiau susivokti paskutines 3 ar 4 savaites, o gal netgi paskutinius porą mėnesių, šio paskutinio tavo žesto nebeiškenčiau.
Neturiu nieko prieš tave. Tu mane išgelbėjai iš nelaimingų santykių, kuriuose mane buvo pavertę kilimėliu kojoms šluostyti. Aš tave vis dar myliu ir negaliu paleisti, nes skauda. Skauda susitaikyti su tuo, kaip greitai tu mane iškeitei į kitą.
Ir taip, nemažai kaltas čia ir aš. Ir mano charakteris. Ir mano gyvenimo būdas ir kita. Bet ar tu pagauni ir save ir prisimeni save? Ar nepamiršti, kad nebūna vieno kalto, o šioje situacijoje mes abu kalti.
Tu manęs nepriėmei toks, koks aš esu. O aš tave priėmiau. Priėmiau tave tokią, kokią buvai.
Užmerkiau akis į narkotikus, kuriuos buvai beradėjusi vartoti blogos kompanijos apsupta.
Užsimerkiau tam, kad dar rugpjūčio 16 dieną rašei savo buvusiam sugulovui iš Vilniaus, kaip tu jį myli ir kaip jis tave sužavėjo. Nors mes su tavim jau miegojom nuo liepos paskutinės savaitės.
Užsimerkiau tavo koketiškumui per praėjusius Naujus metus, kuomet atvirai iškirpte ir savo krūtine flirtavai su kitu kviestiniu svečiu.
Užsimerkiau matydamas, kad tu dar jauna ir tau dar norisi palakstyti ir gavus vaikino dėmesį tiesiog mėgaujies juo. Ar pameni, kaip įsiveldavai į situacijas, kuomet šalia sporto klubo tau užstatydavo automobilį? Ar pameni, kaip už užpakalio grabinėjo kiti sporto klubo klientai? Tuomet šaukdavaisi manęs, prašydavai, kad ateičiau į darbą ir apsaugočiau.
Užmerkiau akis ir tam, kad rugsėjo/spalio mėnesį buvai susitikusi su kitu vaikinu iš Alytaus ir jam net pati kišai ranką, kad tave paliestų mūsų santykių pradžioje.
Užsimerkiau ir tam, kad katučiu plojai vasario mėnesį savo naujajam dabartiniam sugulovui.
Aš tave sugebėjau priimti tokią, kokia tu buvai. Pamilau tokią tave ir tokį kūną, koks buvo. Tau atrodė kitaip, tu nuolat dėl priekaištavai, bet iš tiesų tai pamilau tavo esybę ir asmenybę, o ne išorę ar šiuos dalykus. Priėmiau ir užsimerkiau viskam.
Ir šiandien mano bičiulis pasakė gana teisingą frazę. Kad ko aš tikėjausi iš tokių santykių. Juk tu ta mergina, kuri vakar miegojo su Vilniaus banditu, šiandien miegojo su manimi, ryt miegosi su savo naujuoju automobilių dealer’iu, o poryt miegosi dar su kitu. Taip, kaip vakar tave dulkino viešbučio kambaryje nepraėjus nei porai savaičių nuo išsiskyrimo su manimi, taip aš tave dulkinau savo laivo kajutėje tau nespėjus išsiskirti su Vilniaus banditu.
Ir tai niekuo nesiskiria nuo tiesiog išdavystės, kurios tu taip pati bijai ir nenori dėl kurios palikai savo buvusįjį po 7 metų ar mane tiesiog dėl rasto nereikšmingo susirašinėjimo.
Ir tai liūdna tiesa, kad ir kaip tu tai neigtum, pasižiūrėjus į tai, kam aš akis užmerkiau, panašu, kad tai yra visiška tiesa.
Taip, čia ir mano kalte, nes man būtent tokios ir reikia. Man reikia merginos į kurią visi sporto klube žiūrėtų ir žinotų, kad ji mano. Man reikia, kad ji būti graži, protinga, skoningai apsirengusi ir pasitikinti savimi. Taip, tu tokia ir buvai, ir esi.
Ir šiandien, kuomet nepraėjus 2 savaitėms tu guli kito glėbyje viešbutyje, man norisi tikėti, kad su manimi buvai ne dėl to, kad plukdinau tave kateriu, kad kiekvieną savaitę ėjome vakarieniauti beveik kiekvieną dieną į restoranus. Paryžius (nors pasirodo tau ir tai neįtiko?), koncertai, pramogos, dėmesys ir visa kita. Galbūt tau tik to iš manęs reikėjo ir galbūt aš tave taip gydžiau nuo tavo nelaimingos meilės ir praeitos išdavystės. Gal.
Liūdna ir pikta tik, kad per tą laiką aš pamilau tave ir tavo esybę, o tu palikai mane dėl menkniekio nesulyginamo su tais dalykais, kuriems aš užmerkiau akis matydamas tave ir mylėdamas tave.
Esu tau dėkingas už tai, kad išgelbėjai mane nuo mano praeities santykių, kurie tiesiog būtų sužlugdę mane. Taip, stovėjau ant geležinkelio tilto tuomet pasikabinęs virvę. Tu apie tai net nežinojai. Stovėjau daug kartų. Būdama šalia sugebėjai mane ištiesti, pastatyti ant kojų. Esu tau už tai dėkingas, kad ir kas bebuvo.
Tikiuosi, kad ir tau gera buvo su manimi bent jau tuos pusantrų metų iki kol pradėjome pyktis ir tau pasidarė bloga su manimi.
Nežinau, ar galiu atleisti už tavo paskutinius žodžius, kuomet paklausei manęs, ką aš tau kaip vyras galiu duoti? Taip, šiais laikais, kad turėtum žavią puikiai atrodančią trenerę turi būti ir pasportavęs, ir turtingas, ir žavus ir dar fainas, mielas ir nuostabus. Deja, mano augantis verslas nevisuomet generavo tiek, kiek norėjau, bet aš stengiausi. O iš visų dalykų labiausiai tau padovanojau savo širdį balto akmeninio berniuko laikančio raudoną širdutę pavidalu.
Nepavyko, ji sudužo. Ir tai vienintelis dalykas, kurį tau galėjau duoti ir daviau. Nieko kito, nes visa kita iš esmės nereikšminga. Suprantu ir tavo pasakymą, kad „tokia, kaip aš apskritai, neturėčiau dirbti“. Taip, deja, tokia realybė, tik sunku tai padaryti, kuomet pati mergina uždirba 2000 EUR per mėnesį.
Aš buvau pasiryžęs kartu statyti viską su tavimi ir tikėjausi, kad tu būsi mano gyvenimo draugė. Aš tebebūsiu vienintelis vyras, kuris skaitė tavo lovoje savo parašytą knygą po sekso. Aš tebebūsiu vienintelis toks vyras gilus ir mylėjęs tave taip, kaip niekas kitas nemylės. Visiems kitiems, kaip ir tam banditui, tu būsi tik prekė ir laikinas žaislas. Man galų gale tu buvai meilė, kuria tikėjau.
Pykstu už tai, kad sakei, jog nori vaiko, o kuomet ta proga atsirado – tu iškart pasakei, man vaikas viską sugadintų. Juk tu pati nuolat kalbėjai, kad nori vaiko, kad nori šeimos. Kaltinai mane, kad aš to nenoriu ar dar nepasirengęs. Kuomet atsirado proga, tu iškart pasakei, kad nieko nenori, kad susiradai gydytojus, jeigu kas ir pan.
Pykstu, kad išdavei mane galų gale su tuo pačiu vaikinu su kuriuo susipažinai dar vasario mėnesį būdama su manimi. Mes draugavom dar beveik visus metus. Ir dalis tų santykių buvo gražūs, tik po to jau kaltinai mane viskuo.
Pykstu, nes tau vėl reikėjo paprastesnio ir ne tokio kaip aš. Galbūt tu teisi, galbūt mano charakteris sunkus. Galbūt aš tau nepadėjau namų ruošoje gyvendamas beveik pas tave nes dirbau 12 val. per parą tam, kad sutaupyčiau ir galėčiau leisti tą laiką tiek prabangiai, kiek mes abu norėjom.
Pykstu, kad kuomet ant laivo denio antro pasimatymo metu antrame aukšte paklausiau tavęs, ar galiu pasitikėti tavimi. Tu tada atsakei, kad taip. O aš tada ir klausiau, ar įskaudinsi mano širdį ir paliksi. Ir palikai. Ir skauda. Be galo.
Aš tau sakiau dar pačioje pradžioje, kad pabaiga bus tokia, jog tu susirasi kitą, o aš liksiu sudaužyta širdimi. Pameni? Šiandien būtent ta diena. O tu netikėjai manimi. Bet aš tave vis dar myliu.
Suprantu, kad ir aš įskaudinau, bet ta meilė yra tokia, kad širdis atrodo išlips pro kraštus. Meile, kurios nežinau, ar patirsi ir galėsi pajausti dar kada. Norėjau, kad priimtum ir pamiltum mane tokį, koks buvau aš. Deja, tas paveikslas, matyt, pasirodė per daug tamsus ir negražus.
Tu jau esi knygos dalis. Atsimink mane, kaip tą su kuriuo gyvenai lyg knygos istorijoje.