Šiandien viena keisčiausių dienų mano gyvenime. Vyšnią ant torto uždėjo vakaro atsitiktinumai, tačiau apie viską nuo pradžių.
Pabudau. Nebejaučiau jokio skausmo. Nežinau, ar tiesiog vakar tiek širdis plyšo, ar kas. Bet pabudau. Ir nieko.
Nuo pačio ryto buvau kažkoks viduje laimingas.
Nebejaučiau nerimo, nebesijaučiau blogai ir nebeskaudėjo širdies. Nusprendžiau paklausyti jau keleto žmonių ir profesionalo patarimo, kad turėčiau iš tikro nieko neveikti. Rasti laiko tiesiog niekam ir nieko nedaryti: nei dirbti, nei ieškoti kažko naujo. Tiesiog nieko.
Nusprendęs, kad šiandien taip ir bus, ryte niekur nebeskubėjau. Atsikėliau. Susitvarkiau. Susidėliojau ilgai užtemptus namų ruošos darbus. Pasidariau valgyti. Nukeliavau į sporto klubą.
Sporto klube žinoma sutikau ją. Bet nejaučiau nieko. Lyg svetimas žmogus būtų. Žiūrėjau į laikrodį ir laukiau. Skaičiavau sekundes tarp pratimų. O ji po pat laikrodžiu vedė treniruotę. Galvojau, kaip keista, kad nieko nejaučiu.
Juokinga buvo gal tik tai, kad ji baisia arogantišku veiduku praeidavo vis pro mane ir net labas nepasakydavo. Juokinga, nes ne ji turėtų su manim nekalbėti, o aš. Juk ne aš dar šį savaitgalį miegojau su kita lovoj. Mintyse tik nusijuokiau ir dar pagalvojau, kad toks gyvenimas. Nieko gi nepakeisi.
Po sporto iki vienintelio šią dieną suplanuoto susitikimo skirto daugiau asmeniniam tobulėjimui nieko ir nepriveikiau. Spėjau dar nusiplauti automobilį, pasipildyti skysčio langų ir viskas.
Po to gavau knygą, kurią nusprendžiau skaityti čia ir dabar, nes neturėjau nieko, ko kitko veikti. Šovė į galvą mintis, kad reikia ją skaityti tiesiog įsitaisius sau kavinėje ir pietaujant. Taip ir padariau.
Nuvykau į savo mėgiamą senamiesčio kavinę, atsisėdau ir skaičiau. Gal pora valandų. Ir čia prasidėjo visos šios dienos įdomumas.
Kuo toliau, tuo labiau jaučiausi tiesiog laimingas. Laimingas iš vidaus. Laimingas ne iš išorinių veiksnių, bet tiesiog laimingas. Man patiko nieko neveikti. Patiko neskubėti. Patiko atsipalaiduoti ir apėmė toks jausmas, kaip tą dieną, kai tarp mūsų viskas nutrūko. Nors dar pusę metų po to bendravome iki vakar.
Jaučiausi tiek atsipalaidavęs ir pakylėtas, ramus iš vidaus, kad prisiminiau tą vasaros sekmadienį, kuomet maudžiausi jūroje ir jaučiausi lygiai taip pat. Atrodo, kad siela atsiskiria nuo manęs ir kažkur išskrenda ir kūnas lieka suglebęs, sugležęs ir atsipalaidavęs.
Jaučiausi šiandien tiesiog laimingas. Ir pabodus skaityti knygą išėjau pasivaikščioti po miesto senamiestį. Keliavau pro mūsų kalėdinę eglutę. Nusprendžiau paėjėti dar keletą žingsnių link netoliese esančio parko ir čia pat sustojau pasigėrėti upe bei vaizdu nuo savotiškos panoramos. (nenoriu išduot miesto).
Sustojau, stovėjau. Žiūrėjau į mėnulio apšviestą vandenį teliūškuojantį ir tekantį per akmenis nakties tamsoje. Tokia ramybė. Apsidariau, pastoviau dar keletą minučių ir nusprendžiau grįžti keliu, kuomet niekada nesu įėjęs arba bent jau įprastai nevaikštau.
Eidamas atkreipiau dėmesį, kad šalia stovi bažnyčia su įjungtomis šviesomis. Šios bažnyčios niekada nebuvau matęs iš vidaus ir lyg tarp kitko nusprendžiau užeiti. Patraukiau duris ir užrakinta. Keista, galvoju. Tačiau mažais žingsneliais pėdinu toliau.
Žiūriu, kad link tos pačios bažnyčios tik pro sekančias duris įeina moteris. Kažkaip net pats to nesuvokdamas nusprendžiau pasekti jos įkandin. Atidarau, o ten vyksta kažkokia įdomi bendruomeninė malda. Niekada su tokia nesu susidūręs.
Žmogus skaito ir prašo Dievo dalykų. Visi aplink ramūs, lyg hipnozėje kartu matyt mintyse galvoja apie tai, kas kalbama. Skaitinys pats toks, kuris tinka kiekvienam. Ir kaip keista, tik įėjus man į bažnyčią žodžiai kaip man.Apie meilę, Dievo meilę, apie ištikimybę, apie savivertę. Apie klystkelius ir apie santykius. Sustoju ir klausausi.
Begalo nustebau ir tada jau įsijungė protas. Negi tai įmanoma? Kad visą dieną nieko neveikčiau. Netyčia visai sau neįprastu laiku, neįprastoje vietoje, neįprastu maršrutu keliaujant užeičiau į bažnyčią, kurioje niekada nesu buvęs ir gaučiau atsakymus ar patvirtinimus, kurių ir norėjau?
Protas pradėjo dėlioti schemas ir sutapimus. Toks pats jausmas, kaip tą dieną, kuomet atsitiktinumas nulėmė, kad nutrūko tarp mūsų ryšys. Atsitiktinumas tai, kad aš apskritai čia atsidūriau. Juk ką tik čia net nebūčiau užėjęs, jei ne ta moteris ėjusi pro šalį ir parodžiusi pati to nežinodama man kitas atviras ir atrakintas duris.
Apskritai visa ši diena atsitiktinumas. Atsitiktinumas, kad ten atsidūriau. Ir atsitiktinumas, kad gavau tuos žodžius būtent tą minutę, kai įėjau pro duris. Atsitiktinumas, kad tą renginį veda tie patys žmonės, kurie vedė man katechumenato mokymus. Tiek daug visko, kad net keista.
Kartais pagalvoju, kad galbūt Dievas iš tikro yra.
Protas mano tapo smalsus, todėl palaukiau, pasiklausiau, kas čia vyksta ir pradėjau analizuoti aplinką. Žmonės savotiškai medituoja, nusiramina ir atranda save tokios bendrinės maldos skaitomos principu. Man visai patiko.
Prie to džiaugsmo ir laimės, kurią šiandien patyriau ramybė ir nusiraminimas dar tik prisidėjo ir padarė iš vis mane ramų. Visiškai atsipalaidavusį. Netgi labiau nei prieš pusvalandį skaitant praktiškai vienam knygą kavinėje.
Stoviu. Žiūriu, kaip žmonės meldžiasi. Kiti keliauja išpažinties.
Niekada nesu susidūręs su tokia situacija, tad viską stebiu smalsiai. Analizuoju, kas per žmonės. Bandau nuspėti, ko jie čia atėjo. Ko siekia, ar tai jiems padeda ir kt.
Baigėsi išpažinčių eilė. Kunigas išėjo ir atsisėdo. Žiūriu, moteriškės prieina prie jo. Matyt, kunigiškajam pokalbiui ir palaiminimui. Taip ir yra. Ir čia vėl įsijungia mano protas.
Aš turiu klausimų kunigui ir apskritai Dievui. Kodėl taip nutiko? Kodėl man darant ir pasirinkus tą rugpjūčio sekmadienį teisingai, Dievas vis dėlto nusprendė padaryti ir išskirti mumis. Kodėl Dievas darė tuos keistus sutapimus jau po to rugpjūčio sekmadienio, kad mus išskirtų?
Pavyzdžiui, tokie juokingi likimo vingiai. Vieną pirmadienį buvau itin pavargęs, todėl nebedavažiavau iki savosios namų. Sustojau pas save. Nusprendžiau numigti porą valandų. Po to atsikėlęs nuvažiuoti ir jau miegoti iki ryto. Būtent tą vakarą priėjo naujasis jos meilė ar žavesys ir paklausė, ar jinai laisva vakarienei. Jis žinojo, kad mes kartu draugaujam ir esam. Netgi tam tikrais momentais stebėjo mano socialinių tinklų paskyras. Bet kodėl būtent tą vakarą jis priėjo?
Kitas atsitiktinumas, kuomet jau pykomės prieš tas 4 savaites tai, kad ji tiesiog susapnavo jį. Susapnavo, kad jis ją apkabina ir jie kartu laimingi. Tą rytą ji man liepė susirinkti daiktus ir iškeliauti iš jos namų. Va tiesiog taip. Vėl atsitiktinumai?
Ir galvoju, jeigu jau aš čia atvykau netyčia, tebūnie ir atsitiktinai, kodėl gi man tų klausimų neuždavus. Palaukiau ir aš savo eilės. Trumpai nupasakojau savo istoriją ir iš esmės tai, ką rašiau vakarykščiame įraše čia ir patirtus atsitiktinumus. Ir žinotą ką? Gavau ne tik turbūt nuoširdžiausią ir tikriausią palaiminimą, bet ir atsakymus, kurių man taip reikėjo.
Ir mintis pabaigai. Ar atkreipėte dėmesį, kad visuomet, kai kunigas jus laimina – jo rankos šiltos. Niekada nėra buvę, kad rankos būtų šaltos. Ar čia irgi atsitiktinumas?